Naktinis etninių mažumų gyvenimas Vilniuje

Naktinis etninių mažumų gyvenimas Vilniuje

This post is also available in: English, Polish, French, German, Italian, Spanish

 

6,7% lenkų, 6,3% rusų, 1,2% baltarusių, 0,7% ukrainiečių, 0,1% žydų, 0,09% totorių … 2001 m. Surašymo Lietuvoje metu įrašyta apie 115 etninių mažumų bendruomenių. Ar šios grupės yra integruotos į vietos visuomenę? Vienas iš būdų tai sužinoti – išsiruošti į naktinę kelionę.

Jie eina į atskiras mokyklas. Jie niekada neturėjo galimybės maišytis vienas su kitu. Tačiau jie kartu gyvena mieste, kuris savo ruožtu buvo rusų, lenkų, o dabar yra Lietuvoje, šalyje, kuri prieš du dešimtmečius trečią kartą tapo nepriklausoma ir vis dar formuoja naują tapatybę. Lietuvos etninės mažumos pripažįstamos pagal valstybės įstatymus. Jos netgi turi savo įstaigą, vadinamąjį tautinių mažumų reikalų padaliniu. Nors jos direktorius Kastytis Minkauskas susiduria su sunkumais aiškinant, ką oficialiai atlieka jo kabinetas, mums susitikus bare Plumbum. Todėl liko tik vienas būdas norint įvertinti posovietinės integracijos ir įvairių grupių keitimąsi Lietuvos sostinėje. Žinoma, stebint nuotaikas tuose pastatuose, kuriuose skirta bendrauti jau saulei nusileidus.

Veidų kontrolė

Prieš nugirdant vietinius, yra trys dalykai, kuriuos dera atsiminti apie mažumas ir integraciją Lietuvoje. Pirma, tai kalba. „Mes buvome sovietinės sąjungos dalis, todėl visi turėjome kalbėti rusiškai”, – aiškina 26 metų lietuvė Vilma, kalbanti šiek tiek rusiškai, o angliškai laisvai. „Dabar viskas, žinoma, baigėsi”. Antra, paprasčiausias buvimas ne lietuviu, nors ir buvimas užsieniečiu retkarčiais kliudo bet kurioje šalyje. Trečia, ten yra kompanija. Būti bare vienam ir prisijungti prie grupės yra lengviau, nei būti vienos grupės dalimi, bandančia prisijungti prie kitos. Vilniuje beveik kiekvienas klubas vykdo griežtą facekontrolą.

Sutinku noriai nusiteikusi į trečiąją dešimtį įkopusį naktinio gyvenimo gidą, kuris atrodo populiarus, na bent jau iš to, jog naktinėse gatvėse jį nuolat atpažįsta įvairūs draugai ir pažįstami. „Jei baro savininkas turi draugų iš Rusijos, jie paskleidžia naujieną ir štai tau Rusiškas baras, – paaiškina vieną pagrindinių principų. Plumbum, kuriame sutikau pareigūną iš tautinių mažumų reikalų padalinio, yra baras, aptarnaujantis daugiausia baltarusių bendruomenę, nors dauguma Vilniaus gyventojų to nežino.

Tai galbūt šiek tiek paaiškina šią neoficialią būtinybę greta meinstryminių vietų atidaryti paralelinius naktinius taškus. „Lenkas gali turėti problemų bare, jei elgiasi kaip lenkas“, – šypteli mano gidas, sakydamas, kad šie klubo nariai gali tikėtis, jog baro darbuotojai automatiškai kalbės, pavyzdžiui, lenkiškai. „Užsieniečiai yra miesto dalis, bet…“

Dienomis bažnyčių lankytojai, naktimis girtuokliai

Judriausi barai senamiestyje išsidėstę pradedant nuo Vilniaus vartų. Mums sakoma, jog dienos metu ši miesto dalis yra „pilna lenkų, einančių į kaimynystėje esančią katalikų bažnyčią”, o naktį pilna „visų tautybių girtuoklių”. Yra du barų tipai, vis gausėjantis skaičius mano šaltinių patikina: „Barai, turintys kultūrinę funkciją, ir barai, skirti tik gerti. Pastarieji dažniausiai siejami su rusais”. Deja, šios įstaigos uždaromos taip pat greitai, kaip ir pasirodo, nes dažniausiai ir yra kuriamos pinigų plovimui. Viena iš išimčių – Absento Fėjos. Vienintelis baras Vilniuje, kuriam pavyko išlikti, stebėtinai yra tas pats baras, slapta draudžiantis atvykti užsieniečiams. Laikui bėgant, taisyklė tapo laisvesnė – „VIP rusas patekti galės”, – sako mano gidas. Apie 3 ryto pasibeldžiame į duris, tačiau akivaizdžiai neatrodome apsirengę pakankamai lietuviškai, todėl mūsų neįleidžia.

Vėliau Gorkyje, baro meno vadovas pasakoja, kad lietuviams pradėjus emigruoti į Didžiąją Britaniją, jis prarado daug klientų. Vienas iš reziduojančių didžėjų, 23 metų rusas, rūkydamas ant sofos apatinėje baro dalyje rusiškai kalbasi su savo draugais iš Rusijos: jis išeina tik su jais. Jis mažiau entuziastingas, kai minime Metelica, kitą akivaizdžiai populiarią rusų pamėgtą vietą. „Ten lankosi tik skonio neturintys žmonės”, – sako jis.

Rusiška Lietuva

1995 metais buvo įkurta Lietuvos rusų sąjunga. Remiantis 2011 metų rugsėjį Europos komisijos paskelbtu kovos su rasizmu ir netolerancija (ECRI) pranešimu, rusai kaltina lietuvius nacionalistus priekabiaujant prie jų. Praėjus dviem dienoms, metas apsilankyti Metelica klube, tik sunku rasti norintį prisijungti prie manęs. „Prieš penkerius metus ten pamačiau kažką tikrai siaubingo ir nebenoriu grįžti“, – teisinasi mano gidas. Kiti sako, kad tai pavojinga ir kad elgiuosi beprotiškai planuodamas eiti vienas. Žmonės, kuriuos sutikome pakeliui, atrodo, apsimeta nežinantys, kur jis yra, arba nustemba, paprašius nuorodų, kadangi jis yra šiek tiek nutolęs nuo miesto centro, bent trisdešimt minučių pėsčiomis. „ A, tas rusiškas dalykas“, – sako vienas praeivis. Ar tikrai į šį barą eina tik rusai? Galiausiai atsiduriame prie neoninės sienos ir pilkų durų su trimis mažais langais, kuriuos puošia trys rusų apsauginiai. Pusė dvylikos. Atsidaro vienos durys: „Ne“. Užsidaro vėl. Stengiamės, tačiau mums nepavyksta susikalbėti su apsauginiais, todėl keliaujame prie jaunuolių grupės, stoviniuojančios prie įėjimo. „Šiandien su aprangos kodu“, – aiškina jie, tačiau mes, apsirengę taip kasdieniškai, kaip ir jie, nusprendžiame pasiduoti lietuviškai šalčiui, nusivelkame paltus ir šalikus, jog galėtume vėl stovėti prie durų langelio. „Ne“. Net kai du rusai ir lietuvė mergina bando mus pristatyti kaip savo draugus, mus vis tiek išskiria iš minios. „Galite įeiti, o ne jie – ir aš negaliu pasakyti, kodėl”, – šypteli apsauginis.

Kalbėti apie integraciją remiantis Vilniaus barais yra nemenkas iššūkis, ypač kai į dalį jų negali patekti į juos vien dėl skirtingos išvaizdos. Mūsų ribota patirtis rodo, kad 115 etninių bendruomenių, egzistuojančių Lietuvoje, tikėtina, jog socializuodamos nesimaišo tarpusavy, bent jau kalbant apie naktinį miesto gyvenimą. Tai kartu yra ir jautri tema. Niekas nesakė, kad bus lengva prisitaikyti prie pokyčių ar užmiršti visų skirtingai išgyventą praeitį užnugary. „Mūsų visuomenė nėra labai svetinga, bet ilgainiui tokia tapsime“, – pasakoja organizacijos Center Plus, padedančios imigrantams Lietuvoje, darbuotojas.

AUTORĖ Cristina Cartes, VERTĖJA Urtė Alksninytė

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *