Kirtimai: romai apie narkotikus ir švietimą

This post is also available in: English, Polish, French, German, Italian, Spanish

Lietuvoje gyvena mažiau nei 3000 romų. Sudarydami 0,1% gyventojų, vis dar yra pakankamai Baltijos šalių čigonų, kurie krizę jaučiančioje šalyje tarnauja kaip atpirkimo ožiai. Tačiau viename Lietuvos kaime Romualda, Svetlana, Konstantinas ir Konsuela padeda bendruomenei atsitiesti.

„Jei susitiksite su romu, tikėtini trys variantai: jis arba narkomanas, prekiautojas arba vagis”. Penktadienis, 3 valanda ryto, Vilniaus centre įsikūrusiame bare Gringo. Vitalijus, kurį atsitiktinai sutinkame bare, šiek tiek įkaušęs. Jis atsiprašo už stereotipų apie didžiausią Europos mažumą skleidimą, tačiau nenustoja to daryti. „Dvidešimt septynerius metus gyvenau Vilniuje”, – pastebi jis. „Aš niekada negirdėjau gero dalyko apie romus. Keli mano draugai, kurie tapo priklausomi nuo sunkiųjų narkotikų, atsidūrė gatvėje, o atsargas papildydavo Kirtimuose”.

Kirtimai, kaimas Lietuvos sostinės Vilniaus pakraštyje, vieta su trimis konotacijomis. Pirma, tai mėgiamas politikos taikinys, kuri kaltina Kirtimus dėl visko, vėliau tai sukramtant žiniasklaidai ir praryjant Lietuvos viešajai nuomonei. Antra, čia matomi visi skurdo simptomai, kuriuos patiria romų bendruomenė. Trečiasis faktorius žinomas mažiau, bet labiau teigiamas – Kirtimų romai naudojasi daugybe švietimo ir profesinio įtraukimo programų, kurias paruošė Lietuvos visuomenė.

Klajokliai, grįžkite ten, kur jums priklauso

Lauke minus vienas, gruodžio 8 d. Pastaruosius penkiolika metų Lietuvos vaikų fondo direktorė Romualda savo automobiliu važiuoja link romų bendruomenės centro, esančio prie įvažiavimo į Kirtimus. „Mūsų fondas veiklą pradėjo 1994 metais, kai buvo teikiama pagalba maistu”, – pradeda ji, apsukdama mašiną. „Tačiau vieną dieną paprašėme Kirtimų romų į sąrašą surašyti savo vardus. Jie parašė tik po vieną raidę, rašyti jie nemokėjo. Supratau, kad maistas nėra vienintelė problema”. Fondo direktorė, įsisukusi į Elfe paltą (ekologiškas mados prekės ženklas – red.), ranka  nukreipia į medinius namelius, matomus už apledėjusių langų. Priešais esantis romų bendruomenės centras yra vienintelis tinkamas pastatas.

Dvi mergaitės įjungia muziką ir improvizuoja šokio žingsnius, o mokytoja ruošia klasę. Suaugę romai gali atvykti į lietuvių kalbos, ekonomikos ar vairavimo pamokas, o jauniausi nukreipti į priešmokyklinio ugdymo ir kūrybinius užsiėmimus. „Prireikė maždaug dvejų metų, kol jie mane priėmė”, – sako Svetlana Novopolskaja. Šiam centrui ji vadovauja nuo pat jo įkūrimo 2001 metais. Nebūdama romų kilmės, lietuvė džiugiomis akimis, pirmiausia turėjo pagrįsti savo kvalifikaciją. Tačiau ji žino, kad romų pasipiktinimas viešosiomis įstaigomis kyla iš patirties. „Kirtimai kadaise buvo tankus miškas. Romai buvo klajokliai. Romų namai, kaip jie patys juos vadina, nebuvo sukurti gyventi ištisus metus. Tačiau 1956 m. Sovietų sąjungai uždraudus klajoklišką gyvenimą, mokyklą padarė privalomą. Kur anksčiau buvo miškai, pastatė gamyklą. Šešiasdešimčiai romų kartų praklajojus, šiai buvo liepta įsikurti.

Priešais policijos kameras

Platūs pečiai dengia kompiuterio ekraną. Prie jo sėdi 26 metų Konstantinas Stechas dirbantis Face Roma projekte. Bendruomenėje, kurioje 42% narių neturi profesinės patirties, Jungtinių tautų ir Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos remiamas projektas siekia atverti darbo rinką Kirtimų romams, o pirmasis žingsnis suteikti prieigą prie švietimo, būsto ir visuomenės sveikatos.

Jau 11 val., laikas Konstantinui eiti ir pranešti, kad lietuvių kalbos pamoka turi prasidėti. Aukštas vaikinas mėlynomis akimis slysta neasfaltuotu keliu, vedančiu į trobas. 72 namuose gyvena mažiau nei 400 romų, iš kurių tik vienas deklaruotas oficialiai. Visi jie registruoti gyvenantys tuo pačiu adresu – Dariaus ir Girėno g. 185. „2006 m. Kirtimuose gyveno 536 romai. Daugelis emigravo į Jungtinę Karalystę, kad užsidirbtų pragyvenimui. Šešiasdešimt yra kalėjime”, – aiškina Svetlana. Policija sugriežtino narkotikų prekybą, kuri siautėjo stovykloje. „Galiausiai buvo pradėta naudotis 2004 metais stovykloje įrengtomis kameromis. Pavyko identifikuoti 1 000 miesto gyventojų. Pardavėjai buvo areštuoti. Tačiau pagrindiniai žmonės, susiję su prekyba žmonėmis, vis dar veikia”.

Konstantinas praeina pro vieną iš apsaugos kamerą link išklerusio namo. Ant sofos sėdi išsekusi moteris ir žiūri, kaip jauna pora gamina arbatą. Kol mergina rūpinasi jų dvejų metukų dukra, marškinėliais apsirengęs atletiškas vaikinas į ugnį įmeta porą malkų, kad prikūrentų du prastai apšiltintus kambarius. Jis ilgisi Anglijos, iš kur ką tik grįžo, nes ten lengviau susirasti darbą. „Lietuvoje žmonės sako, kad romai yra tinginiai ir vagys, nenorintys dirbti”. Bedarbiai Kirtimų gyventojai išsilaiko iš socialinių išmokų, kurių kiekviena siekia 300 litų (86 eurus arba 71 svarą), arba iš prekybos narkotikais.

Profesionalūs klajokliai ir gyventojai

Tačiau jaunoji karta nori keistis. Be Konstantino pastangų – „Face Roma dėka du romai netrukus bus pasamdyti statybvietėje”, – įsitikinusi Svetlana – norint važiuoti dirbti į Didžiąją Britaniją būtina gauti Lietuvos pilietybę. Tam reikia sėkmingai išlaikyti kalbos egzaminą. Vis daugiau romų lanko lietuvių kalbos pamokas. „Du jų praėjusį mėnesį egzaminą išlaikė ”, – išdidžiai praneša Svetlana.

Nors kai kurie žmonės įgyja pilietybę norėdami lengviau išvykti iš šalies, kiti keliauja, kad galėtų geriau integruotis. Konsuela Mačiulevičiutė yra 26 metų dainininkė, baigusi Yamaha muzikos mokyklą ir Žagarėje (Lietuvos šiaurėje, netoli sienos su Latvija) mokanti muzikos. Ji ką tik grįžo iš Strasbūro rytų Prancūzijoje, kur ji padėjo romų jaunimo konferencijoje. Ji taip pat buvo Malagoje, pietų Ispanijoje, kur atstovavo lietuvių bendruomenei pirmojoje pasaulinėje romų konferencijoje. „Mano tikslas yra sukurti organizaciją visiems Lietuvos romams, kuri būtų atvira ne tik romams ir keistų mūsų bendruomenės įvaizdį”, – dalinasi nepriekaištinga anglų kalba. Feministės, absolventai ir menininkai versus su prekiautojai, vagystės ir nedarbas: ar lietuviai yra pasirengę priimti naujosios kartos romų veidą?

AUTORIUS Emmanuel Haddad, VERTĖJA Urtė Alksninytė