Lietuva: sugrįžusieji

This post is also available in: English, Polish, French, German, Italian, Spanish

Dėl 2008 m. krizės, nedarbas paskatino nemažai jaunų lietuvių išbandyti savo laimę užsienyje. Po 2010 m. bangos, išvykstančių srautas atrodė pamažu sulėtėjo. Dabar pastebimas šių emigrantų sugrįžimas, kurį skatina vyriausybės grąžinimo politika ir gerinamos ekonomines sąlygos.

Marius ir Akvilė skuba link Vilniaus, Lietuvos sostinės. Grįžus namo, jų dienotvarkė stipriai užimta, nes visą savo energiją skiria naujam projektui – bendruomenės įkūrimui. „Kai sakome, kad viską statome plikomis rankomis, reikia atsižvelgti į nominalią vertę“, – pabrėžia Akvilė. Jau metai, kai jie su keliais draugais persikėlė į Lietuvos kaimą. „YouTube“ vaizdo įrašais ir gera valia, jie stato namus, augina pupeles ir augina vištas ir avis.

Namai namučiai

Pora žingsniuoja šalia vienas kito, Kalnų parke, turistų pamėgtam dėl sostinės plaučius atstojančios žalumos, vos keliais žingsniai nuo Vilniaus katedros. „Ši vieta per pastaruosius kelerius metus labai pasikeitė, prieš tai buvo šiek tiek apleista“, – pastebi Akvilė, rodydama į šviežiai nupjautą žolę, vaikų žaidimų aikštelę ir išvalytus pėsčiųjų takus. Pakeliui jie parodo architektūros mokyklą, kurioje abu mokėsi. Po dešimt mėnesių trukusios darbo paieškos po studijų baigimo, paskatino juos emigruoti į Briugę Belgijoje. Tai buvo 2010 metai kai ekonominė krizė įsibėgėjo. Šis impulsas buvo visiškai natūralus: pragyvenimo išlaidos čia yra tokios mažos, kad minimalus vietinis atlyginimas (apie 300 eurų per mėnesį) negalėti užtikrinti tinkamos gyvenimo kokybės. Taigi bet koks nedidelis darbas Vakarų Europoje yra naudingas. Trejus metus jie dirbo sodininkais, indų plovėjais, valytojais ir pagaliau virėjais. „Viskas sekėsi gerai, turėjome gerus darbus, turėjome draugų ir galėjome taupyti pinigus“, – komentuoja Akvilė.

Pamažu abu emigrantai suprato, kad namų ilgesys mitas. „Pradėjau galvoti, kad būti arti šeimos yra gerai”, – juokdamasi sako Akvilė. Taigi jie nusprendė grįžti ir visas santaupas investuoti į savo naują projektą. Su tuo ką dabar turi sukaupę, tiki, jog galės pragyventi metus nedirbdami ir spėtų pabaigti savo namo statybas.

Ši istorija nėra neįprasta. Nuo nepriklausomybės 1990 m. ketvirtadalis gyventojų išvyko bandyti savo laimę užsienyje. 2004 m. Lietuvai įstojus į ES, gyventojų mobilumas tapo dar lengvesnis, tad kitais metais emigrantų skaičius išaugo iki 50%. Tada prasidėjo krizė, nedarbas ir naujas gyventojų nutekėjimas. Senėjanti visuomenė, numatomas darbo jėgos ir įgūdžių trūkumas, protų nutekėjimas… Lietuva yra šalis, kurioje gyventojų skaičius kasmet mažėja. Tačiau nuo 2010 m. atrodo, kad visa šalis spragas užpildė. Dar geriau tai, kad per pastaruosius ketverius metus 86% imigrantų sudaro remigrantai – lietuvių vaikai, kurie grįžta dėl ekonomikos augimo.

Pasaulio lietuviai

Jei Rūta grįžtų namo, tai tik iš patriotizmo. ,,Nebuvo jokios kitos priežasties, dėl kurios norėjau būti Lietuvoje, išskyrus geras idėjas ir projektus, kuriuos mačiau aplinkui, kai buvau JK. Ir aš tikrai norėjau juos parvežti [į Lietuvą] ir įgyvendinti juos Lietuvoje”.

Ji užsimena apie tvirtą probacijos sistemą JK ir įsivaizduoja jos pritaikymą Lietuvos situacijai, kaip sprendimą tuo atveju, kai 77% žmonių, kurie išeina iš kalėjimo, per 9 mėnesius nuo jų paleidimo yra vėl įkalinami. Elegantiškos kavinės kieme Vilniuje jauna moteris užsisako kavos ir žvilgteli į savo išmanųjį telefoną. Pastaruosius metus ji koordinuoja Kurk Lietuvai. Ši programa prasidėjo 2012 metais ir skatina lietuviškų smegenų sugrįžimą į šalį. Susidūrusi su didele emigracijos apimtimi, vyriausybė kviečia tuos asmenis, kurie mokėsi užsienyje, užimti svarbias pareigas vienoje iš vyriausybės institucijų. Kiekvienais metais 20 perspektyvių jaunuolių grįžta pritaikyti savo patirtį savo šalies labui. Tarp 20 išrinktų pirmoje grupėje 16 jų, nusprendė pasilikti čia gyventi.

Rūta entuziastingai kalba apie programą, jos dalyvius dėl pateisinamos priežasties: prieš tapdama koordinatore, ji dalyvavo pirmojoje grupėje. Kai jos paklausiu, kas pasikeitė nuo jos išvykimo ir grįžimo, ji nutyla. Ji pasakoja, kad žmonės yra skirtingi, tolerantiškesni. Tolerantiškesni LGBT atžvilgiu ir apskritai plačiau mąstantys. Tačiau to nepakanka, kad nejustumėte atotrūkio tarp pasilikusių ir išvykusių. Jos vadinami pasaulio lietuviai apie Lietuvą galvoją ir ją mato kitaip, skiriasi ir jų vertybės.

Juras ir Alvis yra puikūs to pavyzdžiai. Šie du seni draugai pasikviečia mane išgerti amatininkų alaus ant Vilniaus stogų neseniai įsikūrusioje kavinėje, ir papasakoja man, kaip jie puoselėja šį naująjį atvirą požiūrį. Alvis tvirtina, kad „tie, kurie grįžta, tikrai kažką su savimi atsineša”. Būdamas 29 metų, jis trejus metus praleido Kopenhagoje, iš pradžių mokydamasis, o paskui dirbdamas programuotoju. Pavargęs nuo Danijos, jam pavyko įtikinti savo įmonę įsteigti filialą Lietuvoje, giriant Vilniaus programuotojų kokybę. Tai leido jam grįžti ne tuščiomis, o su darbu lagamine.

Ar pamenate sceną iš Almodovaro filmo Sugrįžimas (Volver), kur Penelope Cruz atlieka eponimišką dainą? Jos motina, grįžusi po dešimties metų nesimatymo, išgirdusi ką ji jaučia, verkdama slepiasi mašinoje. ,,Bijau susidūrimo su praeitimi, kuri grįžta sutrukdyti mano gyvenimą… Tačiau anksčiau ar vėliau pabėgęs keliautojas turi nustoti klajoti”. Tai galėtų būti sugrįžusiųjų himnas.

AUTORĖ Julia Faure, VERTĖJA Urtė Alksninytė