Visogero žiniasklaidos skaidrumui

This post is also available in: English, Polish, French, German, Italian, Spanish

„Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos finansinės krizės Lietuvos žiniasklaida su verslu eina koja kojon. Monopolizacijai palankios aplinkybės ir žiniasklaidos magnatai dominuoja vietos rinkoje. Už naujienas moka ir verslininkai, ir politikai, o šią sistemą kritikuojantieji viešai šmeižiami“, – po rugsėjo pabaigoje Vilniuje surengtos cafebabel.com organizuotos diskusijos rašo vokiečių kilmės žurnalistė Lena Meier.

„Čia atrodau kaip Putinas“, – sako Rytis Juozapavičius, rodydamas savo nuotrauką,puošiančią titulinį nacionalinio bulvarinio laikraščio „Respublika“ puslapį. Sėdėdamas savo biure, vienoje Vilniaus senamiesčio palėpių, jis juokiasi ir atrodo pasipiktinęs vienu metu. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas lietuviškos bulvarinės spaudos taktiką išmano labai gerai.

Spaudos laisvė Lietuvoje tarptautinėje arenoje vertinama aukštu balu. Paryžiuje įsikūrusios organizacijos „Reporteriai be sienų“ 2007 metų tyrimas skyrė Lietuvai aukštesnę vietą nei Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ar Italijai – 23 iš 169. Pasak Ryčio Juozapavičiaus, „žodžiai, kurie geriausiai apibūdina lietuvišką žiniasklaidą, yra „kalba be taisyklių“. Užuot rinkę faktus, jų autoriai tiesiog išgalvoja įvairiausius dalykus. Yra ir tokių laikraščių, kurie tikrai brutalūs, o atvirai juos kritikuoti žmonės bijo.“

Pats Rytis Juozapavičius į bulvarinės spaudos atakas sako patenkantis dažnai. „Jie nekenčia manęs“, – sako jis, ir lygina tam tikrų žiniasklaidos priemonių žurnalistus su smogikais užpildančiais savo straipsnius nuodais. Tačiau nei vienasjų nėra pajėgus jo sustabdyti. „Laimei žudikai, kuriuos jie siunčia, yra tokie prasti“, – juokauja Rytis.

Vyriausias redaktorius – investuotojas

Žurnalistų gyvybei Lietuvoje pavojus negresia, tačiau darbo etikai – labai. „TNS Gallup“ 2007 metų spalio mėnesio apklausos duomenimis Lietuvoje daugiausiai skaitomi laikraščiai yra „Lietuvos rytas“, „Vakaro žinios“, nemokamas dienraštis „15 Minučių“ ir „Respublika“. Visi kartu jie formuoja 57,9 proc. lietuvių skaitytojų nuomones.

Vidinė laikraščių organizacinė struktūra neigiamai veikia nuomonių įvairovę, nes redaktorius parūpina pagrindinę. „Trys iš didžiausių laikraščių turi tą pačią keistą ypatybę: skirtumo tarp redaktoriaus ir leidėjo tiesiog nėra“, – aiškina R. Juozapavičius. Vitas Tomkus, „Respublikos“ ir „Vakaro žinių“ savininkas, yra ir vyriausias redaktorius. Investuotojas Gedvydas Vainauskas lemia savo laikraščio „Lietuvos rytas“ turinį. Verslas ir žiniasklaida Lietuvoje veikia išvien.

Žiniasklaidos klimatas priklauso vietiniams verslininkams. Kitaip nei tarptautinės kompanijos, kurios investavo į lietuvišką spaudą, V. Tomkus ir G. Vainauskas verslą ir politiką neatsakingai sieja. Didelė leidinių auditorija suteikia jiems galios, kuria naudodamiesi jie kontroliuoja reklamos rinką. Bulvarinė spauda išnaudoja kiekvieną galimybę pakenkti mažų ir nepriklausomų leidinių pozicijoms. Kitus šantažuoja rinkdami pinigus už tariamą apsaugą. Teigiamas verslo aprašymas iš žiniasklaidos verslo yra perkamas už reklamą.

Pinigai už viešumą

Mainais į pinigus nuomonių kūrėjai negatyvių antraščių nepublikuoja. Artūras Račas, BNS agentūros Verslo naujienų skyriaus vyriausias redaktorius, prisimena istoriją apie nekokybiškus ryžius iš Indijos, kurie šių metų vasario mėnesį buvo parduodami didžiausio Lietuvoje prekybos tinklo „Maxima“ parduotuvėse. „BNS pranešė tai daug kartų, tačiau tada Lietuvos spauda nereagavo“, – A. Račas atrodo ramus, nors niekas taip ir neaišku. Žiniasklaidos reakcija, arba tiksliau jos nebuvimas, jo nestebina: „Vilniaus prekyba“, kuriai priklauso „Maxima“, kontroliuoja visuomenės informavimo priemones pinigais, mokamais už reklamą.

2007 m. birželio mėnesį publikuota „Transparency International“ atlikta 500 Lietuvos verslo atstovų apklausa skaičius nurodė aiškiai: apie 80 proc. apklaustų įvairių verslo sričių atstovų atsakė, kad laiko žiniasklaidą korumpuota. 35 proc. jų yra gavę pasiūlymą pirkti reklamą šalia apie juos pateikiamos palankios informacijos, o 12 proc. jau yra tokią paslaugą pirkę. Pinigus už tobulą įvaizdį spaudoje moka ne tik verslininkai. Politika reklamos versle taip pat įsitvirtinusi.

„Vyriausybė perka plotą leidiniuose ir skelbia straipsnius, kurie parašyti ministerijose“, – tvirtina žinomas ryšių su visuomene ekspertas Artūras Jonkus, padavėjai nebyliai patiekiant arbatą prie stiklinio kavos staliuko vieno Vilniaus viešbučio fojė. A. Jonkus formavo bendrovės „Jukos“ ryšius su visuomene Lietuvoje iki šios Rusijos naftos kompanijos likvidavimo. Šiandien jis turi savo konsultacijų įmonę. Pasak A. Jonkaus, ministerijų tekstai nežymimi kaip reklama ir, jo teigimu, į tokio pobūdžio rinkodarą Lietuvos Žemės ūkio ministerija per pirmąjį 2007 metų pusmetį jau investavo apie 500 tūkst. Lt.

Internetas: vienintelė viltis?

Daugelis nepriklausomų žurnalistų savo profesijos ateitimi laiko internetą. Moderniame biure su įspūdingais Vilniaus vaizdais įsikūrusio DELFI, pirmo ir svarbiausio naujienų portalo, darbuotojai užsiėmę darbais. Vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė vardija interneto žurnalų ir blogų privalumus. Pasak jos, jų atveriami informacijos kanalai ir galimybė komentuoti publikacijas leidžia keistis nuomonėmis tiesiogiai.

Jie taip pat nepriklausomi ir nuo reklamos, nes tik 8 proc. kasmetinių 400 milijonų litų gaunami iš reklamos. Delfi.lt finansuoja užsienio investuotojas, estų žiniasklaidos grupė „Ekspress“, neturinti tiesioginio poveikio portalo redakcijos nuostatoms. Kritiškai mąstančių žmonių Lietuvoje vėl trūksta. Jie jau kartą kovojo prie žiniasklaidos kontrolę. 1991 metų sausį jiems taikiai kovojant dėl nepriklausomybės sovietinė armija bandė užimti sostinės televizijos bokštą – ir tas bandymas nepavyko tik jų valia.

AUTORĖ Lena Meier, VERTIMAS