Kyšiai daktarams – kasdienybė

This post is also available in: English, French, German, Italian, Spanish

Lietuvoje žmonės turi mokėti už naudojimąsi valstybinės sveikatos apsaugos sistema. Daug medicinos specialistų gauna neformalias įmokas „vokeliuose“ už pirmenybės suteikimą arba geresnį dosniųjų klientų gydymą. Tokie dalykai vyksta daugybėje rytų Europos šalių. Kaip ir kituose regione tokios pat mažos teritorijos šalyse kaip Lietuva situacijos pablogėjimas yra sąlygotas labai mažo skaičiaus organų ir kraujo donorų, masinės specialistų emigracijos ir esminio atsilikimo medicinos technologijose.

Tokia praktika yra pasenusios tvarkos, iš sovietinės eros paveldėtų institucijų ir privačių centrų, atstovaujančių neprieinamą ir nesuvokiamą alternatyvą, rezultatas. Tokie lėti pasikeitimai vyksta ne tik kalbant apie kyšius, bet ir svarbesnėse nelygybę užtikrinančiose srityse. Lietuva – šalis, turinti vieną iš keturių prasčiausių sveikatos apsaugos sistemų Europoje pagal 2007 metų Health Consumer Powerhouse EHCI pranešimą. Dar blogiau sekasi tik Lenkijai, Bulgarijai ir Latvijai.

Lietuvoje frazė „arba jie yra blogi, arba jų nėra iš viso“ taikoma pacientų organizacijoms, kurios įsitraukusios į sprendimų priėmimą, aplaidžiam draudimui be kaltės, elektroniniams registrams, kurie iki 2013 metų nebus įgyvendinti, ir šeimos gydytojams, kurie yra prieinami tiesiogiai arba telefonu 24 valandas per savaitę. Ši trūkumų gausa šaliai skelbia pavojaus signalą: išvengiamų mirčių skaičius auga. Pranešime kaip pagrindinis trūkumas pripažįstamas duomenų apie mokėjimo vokeliuose lygį trūkumas. Jis aiškinamas tuo, kad duomenų apie egzistuojančią praktiką surinkti ir padaryti tai nestigmatizuojant Rytų Europos valstybių, kurių sveikatos apsaugos sistemose neformalūs mokėjimai yra leidžiami, neįmanoma.

Viešoji sistema: santūri diagnozė

Natalja Keturkienė

Institucinis šios situacijos veidas priklauso vyriausiajai Sveikatos apsaugos ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus specialistei Natalijai Keturakienei. Iš šalies virš Natalijos galvos matosi nepagražintas įskilimas su aiškiu kaip ir organizacija, kuriai ji atstovauja, gėdos jausmo trūkumu. Įtikinėdama, kad nežino nei farmacinių kompanijų situacijos šalyje, nei jų santykių su ministerija, ji pristato šių metų programą pasimėgaudama. Pagrindinis jų tikslas? Kelti pacientų pasitikėjimą sistema. Toliau tekste skamba „geresnės sąlygos gydytojams“, kai juos suvaržantys tvarkaraščiai ir atlyginimai – 3 tūkst. 55 litai per mėnesį (980 eurų) atrodo kaip pagrindinė korupcijos atsiradimo ir medicinos protų dingimo priežastis. Dabar Lietuvoje yra tik 12 tūkst. daktarų, kurių dauguma gauna ir neformalius mokėjimus, viršijančius 2 tūkst. litų. Ši praktika pasiekė tokį lygį, kad iki 125 litų mokėjimas jau yra vadinamas ne nelegaliu, o dovana.

Galbūt tos programų kopijos ir padidins pasitikėjimą Sveikatos Apsaugos ministerija, kurio jai taip trūksta, ir kuriuo Vilniaus Santariškių universitetinė ligoninė, pagrindinė Lietuvos valstybinė ligoninė, visai nesirūpina. Tai didelė, pilka, solidi, šalta ir purvina vieta. Kaip jie ten patys įvardina, ji – sovietinė. 350 kambarių išsirikiavę išilgai dervos juodumo koridoriaus. Pusiau apšviestoje pagrindinio koridoriaus pusėje, kuri yra akinamai šviesi, atsiveria nespalvotų sostinės bažnyčių fotografijų ir tarp jų esančio liūdno, improvizuoto altoriaus su nenusisekusiomis ėdžiomis, vaizdas.

Julija Širokova, jauna moteris, atsakinga už etiką Nacionaliniame organų transplantacijos biure, kalba apie ilgesnius nei 10 metų inksto laukimo periodus, bet pabrėžia, kad Lietuva yra Europos Sąjungoje: „Reikia turėti omenyje, kad mes esame proceso viduryje ir nesame tokie jau blogi.“ Užklausta apie gydytojams duodamus kyšius ji skubiai paaiškina, jog dėl specifinių donorų duomenų jos skyriuje toks atrinkinėjimas vykti negali – tuo tik patvirtindama, kad kitose srityse jis vyksta. Ligoninių teismų atvejų temą ji pakomentuoja, kad nuo nepriklausomybės atgavimo jie atitolo nuo lygio, kai nebuvo nė vieno nusiskundimo, nes jie buvo slepiami ir priėjo iki per didelio bylų skaičiaus dėl teisininkų, kurie gyvena iš medicininių bylų.

Jos biuras asketiškas ir neapsakomai tuščias. Kitoje jo sienų pusėje yra plytomis paremtos durys, pro kurias sanitarai įeina į kabinetą, kuriame nuo lubų kaip santūrios atidarymo ceremonijos girliandos nukarę laidai. Pusę kilometro nuo Santariškių, tarp nuotėkų vamzdžių esančiame reabilitacijos centre dermatologė Rūta pastebi, kad skurdus finansavimas verčia rinktis aukštesnio lygio specialybes, tokias kaip kardiologija, palikdamas disciplinas kaip jos pačios antroje vietoje. „Mes vis tiek stengiamės dirbti gerai pasiruošę.“ Lyginant su privačiu sektoriumi, kuriame ji dirba kelias valandas per savaitę, ji ten esančias technologijas laiko daug geresnėmis.

Privati sistema: nei alternatyva, nei pagalba

Laimutis Paškevičius

Medicinos diagnostikos centras per daug nenutolęs nuo senosios sostinės dalies. Jo apvalūs siluetai, priešingai nei sovietinis stilius, balta, oranžine ir mėlyna spalvomis nudažytos sienos atrodo šviesiai kaip lėktuvo vidus. Jis mažas ir visiškai sterilus. Per tekantį cilindro formos koridorių, viršutinį keturaukštį pastato aukštą, mes ateiname į centro, laikomo geriausiu visoje Lietuvoje, direktoriaus kabinetą. Tarp pripildytų spintelių, sureguliuotų lentynėlių, diplomų, sertifikatų ir trijų sveikų orchidėjų vazonų, Laimutis Paškevičius daro prielaidą, kad „sovietinės eros mentalitetas šiais liberaliais laikais turi keistis. Nieko nėra nemokamai… paskutinė šiuo atveju yra valstybinė sveikatos apsaugos sistema.“

38-erių Paškevičius taip pat yra ir Lietuvos privačių ligoninių asociacijos prezidentas. Jo nuomone, „Lietuvos atveju sprendimas slypi abiejų sistemų bendradarbiavime.“ Jis tikisi, kad dabar dabartinė izoliacija pasibaigs su naujos 2007 metų Nacionalinio sveikatos apsaugos sistemos plano patvirtinimu. Taip pat greičiau nei per metus turi būti susitarta dėl bendros privataus draudimo su mėnesinėmis įmokomis politikos . Paškevičius yra ir vadovas, ir gydytojas, ir abiejų sričių studijas yra baigęs žinomose vietose, nes tiki, kad tokių centrų direktoriais turi būti ne tik gydytojai, bet ir administratoriai.

Po keturiolikos metų darbo medicinos srityje, paskutinius ketverius metus vadovaujant pirmam privačiam Medicinos diagnostikos centrui Paškevičius smerkia valstybinę privačių centrų diskriminaciją, nes „jie turėtų skatinti konkurenciją. Ji padaro geresniais mus visus.“

Tačiau kartu jis užsimena apie susitaikymą: „Technologijos ateina greitai, bet mąstysena keičiasi daug lėčiau.“ Gali būti, kad jis kalba apie savo centro technologijas, kurios pagal susitarimą su tiekėjais keičiamos kas dvejus metus, nors jis ir pripažįsta, kad, pavyzdžiui, onkologinio gydymo jie vis dar neatlieka. Kai jis kalba apie centro ataskaitas, jos yra tokios aiškios ir švarios kaip ir dešimt centro individualių palatų. Kaip steriliai veikiančios operacinės, išsiskiriančios kaip švyturiai visiškoje tamsoje.

Greitoji pagalba

Atrodo, kad nei viešos, nei privačios ligoninės iš tikrųjų neegzistuoja: jos yra tik du ekstremumus reprezentuojantys scenarijai. Atrodo, kad viena tikrai egzistuojanti vieta yra Vilniaus universitetinė greitosios pagalbos ligoninė, nes čia yra ir žmonių, ir kraujo. Ypatingai tyli kaip ir ten vedantis kelias, savo eilės laukia lietuvių grupelė tuščiais, savęs visiškai pamiršti nedrįstančiais žvilgsniais.

Lazdynai Hospital

Net ir prakaitas čia nekvepia taip blogai, vos pateisindamas prakaito sąvoką. Paklodes čia puošia griežtas geometrinis žemiškų spalvų ornamentas. Tarp nuo drėgmės likusių dėmių ir audeklais su išblukusiais piešiniais uždengtų durų kabo mažų vaikų piešiniai. Saulės, vaivorykštės ir žmonės netikromis šypsenomis, žiūrintys tiesiai į priekį. Dar viena labirintinių, aido pripildytų koridorių dekoracija – tai 1998 metų popieriai. Į juos įsigilinęs trisdešimties metų vyriškis spaudžia kraują sugeriantį audinį prie galvos. Kaip ir jis, Lietuvos sveikatos sistema laukia gydymo.

AUTORĖ Marta Palacín, VERTIMAS