Kovojant su kultūrine monotonija

Ant Neries kranto įsikūrusio senojo kino teatro Skalvija fojė švyti iš tolo ir kviečia užsukti. Viduje sugužėjęs jaunimas šildosi Bruce Lee kavinėje. Sienos dar šviežiai nudažytos ir nėra nei vieno laisvo stalelio. Lankytojai laukia kito Murderball (liet. Gyvenimo žaidimas) seanso, sentimentalaus dokumentinio kino filmo apie krepšininkus su judėjimo negalia. ,,Lankytojų skaičius išaugo 350% lyginant su praėjusiais metais”, teigia Skalvijos vadovė Greta Zabukaitė.

Gera programa ir šildomos grindys

Skalvijos programą kuria žiūrovų balsas, mieliau žiūrintis arthouse filmus, nei Holivudo. Tikroji publika dėl šio turinio yra pasiryžusi atsisakyti bet kokios prabangos – kino teatras negali pasiūlyti profesionalios Dolby Digital Surround garso sistemos, o filmus žiūrint žiemą gali pasidaryti nepatogiai šalta.

Su tuo kovojantys Skalvijos darbuotojai siūlo įvairią programą ir šildančius pledus. Tik tiek tereikia šiems lankytojams, kuriems tai netrukdo mėgautis geru vakaro kinu.

Tačiau darbas kino teatre neapsiriboja filmų peržiūromis. Neseniai, Skalvija įkūrė Kino akademiją, kurios mokiniai gali pažinti filmų kūrimo pasaulį. Padedant profesionaliems kino kūrėjams, jaunieji talentai mokosi vaidybos, prodiusavimo ir filmų kūrimo technologijų. „Mes skatiname moksleivius atverti savo talentus ir gilinti kultūrinio suvokimo žinias. Taip mes buriame savo žiūrovus ateičiai”, teigia Zabukaitė.

Jaunimo entuziazmas

Pasikeitimas scenoje: 7 valandą vakaro futuristiniame Gyvenimo klube netoli Vilniaus centro, susirinko daugiau nei šimtas jaunų žmonių. Apsuptos fotoaparatų blyksčių buriasi Lietuvos kino žvaigždės. Švelniais elektronikos garsais ir vieno kąsnio bekaloriais užkandžiais, Vilniaus kino festivalis Kino pavasaris pristato šių metų programą.

Praėjusiais metais filmų peržiūrose dalyvavo beveik 45 000 žiūrovų. Per dvejus metus šie skaičiai padvigubėjo. Net ir tarptautinių filmų peržiūrose, kaip teigia festivalio steigėja Vida Ramaškienė, skaičiai aplenkia prabėgusius metus. „Visų pirma, mes norime paskatinti jaunimą. Jei ateityje nebeliktų jokio susidomėjimo festivaliais ir kinu, nebeturėtume ką pasiūlyti”, – tikina Ramaškienė.

Tęstinės kultūriniame sektoriuje dirbančių žmonių problemos Lietuvoje yra pagrįstos. 2005 metų rudenį uždarytas Lietuvos kino teatras – iki tol buvęs didžiausiu nepriklausomu kino teatru Lietuvoje. Pats pastatas turės būti nugriautas. Šioje vietoje investuotojai planuoja statyti naujus apartamentus į miestą atvykusiems aukštesnės klasės gyventojams. Tuo pat metu, savivaldybė tikina, jog Skalvijos pastatas taip pat turėtų būti perpirktas privačių investuotojų. Šis sprendimas grindžiamas mažu kino teatro lankytojų skaičiumi. Atrodo, jog tai signalizuoja apie kolektyvinę Vilniaus kino repertuarų pabaigą.

Įvairovės praradimas

Tas pats aktualu ir šiandien: kultūrinis Vilniaus penas yra plačiai sekamas. Sovietmečiu, vakaras iš vakaro, Lietuvos sostinėje prie mažųjų kino teatrų vilnijo ilgos eilės. Filmai suteikė retą galimybę išsaugoti Lietuvos kultūrinį identitetą. Šiandien lietuviui einančiam į kiną dažniau tenka rinktis daugiafunkcinius kino teatrus miesto pakraščiuose, kur dažniausiai rodomi Holivudo filmai. Už tai, jog Vilniuje turime alternatyviąją kino erdvę reikėtų dėkoti kino ir kultūros entuziastams. Iniciatyva užkirsti kelią ,,Lietuvos” kino teatro uždarymui šiandien yra pristabdyta. Vis dėlto, jei ši nuosavybė, parodys, jog nebegalima jos išgelbėti, „pastatas turi likti kultūrai skirta vieta” – teigia Šarūnas Bagdonas, iniciatyvos dalyvis. Dabar teismas tiria neatitikimus privačių kino teatro pirkėjų pirkimuose. Tai vyks iki kol stovės pats kino teatras.

Animuota scena

Kai kuriems jauniems žmonėms, savanorystė nepriklausomame kine tapo vienareikšmiu prestižu. Kino pavasario festivalį palaikys net 30 savanorių. Organizatoriams iš galybės studentų teko pasirinkti tik keletą. „Mums labai pasisekė, jog turime šiuos savanorius. Be jų nebūtų jokio Pavasario” – teigia Algirdas Ramaška, festivalio administratorius.

Viena iš pagalbininkių yra Jurga Stakėnaitė. Ji yra festivalio koordinatorė ir žmogus, atsakingas už logistinius klausimus. Taip pat ji organizuoja mažą žiemos kino festivalį kartu su Prancūzų institutu, Vilniuje. „Per paskutinius keletą metų išryškėjo itin gyva erdvė, kurios pagrindinis tikslas parodyti kultūra ir kinu besidomintiems žmonėms ne tik Holivudinę sceną” – aiškina Stakėnaite. Zabukaitė tam tik pritaria. „Šie metai neužteko savaičių norint pasivyti visus festivalius” – džiaugiasi Skalvijos vadybininkė. Užsienio šalių kultūrų institutai ypatingai aktyviai organizavo savo savaitės trukmės kino peržiūras, festivalius. Lietuvos menininkams už tai mokėti nereikia. Tuo tarpu, Skalvija išlieka be skolų. Zabukaitė priduria, jog 2006 metų gruodį, pateikus metinį balansą, savivaldybė skyrė papildomus 80,000 eurų. Šio pastato pardavimas taip pat svarstomas. Nepaisant to, tikėtina, jog Skalvija netrukus bus perkelta, nes dėl didėjančio populiarumo, salės ekranai lieka per maži.

AUTORIUS Sven Becker, VERTĖJA Urtė Alksninytė