Šnipiškių kapitalizmo pamokos

This post is also available in: English, Polish, French, German, Italian, Spanish

Vilnius sparčiai auga. Šiauriniame Neries krante, netoli senamiesčio saulėje spindi naujas miesto horizontas. Stiklinių fasadų apsuptyje pirkėjai bėginėja baltais it marmuras šaligatviais. Vos už trisdešimties žingsių, statybų aikštelėje ant dulkėtos aukštuminio namo konstrukcijos triukšmingai darbuojasi statybininkai. Iš čia akys palydi besitiesiančius į šiaurę postmodernistinių milžinų šešėlius ir sustoja ties kaimu. Miesto viduryje – Šnipiškės.

Šis kvartalas yra beveik kvadratinis. Aplinkui žmonės gyvena renovuotuose daugiabučiuose, dirba naujai pastatytuose komerciniuose rajonuose ir eina apsipirkti į didelius prekybos centrus. Tačiau tik ne Šnipiškėse. 120 hektarų rajonas yra namai lietuviams, rusams, romams ir lenkams, kurie gyvena mediniuose kaimiškuose namukuose tarp kreivų ir duobėtų keliukų. Dauguma jų neturi vandentiekio, tik lauko tuoletus.

Rekordinis aukštis

Ir toliau, – miestas absorbuoja šį kaimą gabaliukas, po gabaliuko. Nuo tada, kai ekonomika auga dvigubai greičiau ir vietiniai politikai patvirtino Šnipiškių plėtros planą, kranai nebenustojo dirbti. Pirmuosius žingnsius 2003 metais žengė miesto valdžia. Savivaldybė persikraustė į naują pastatą. Tais pačiais metais visai šalia pabaigtas 33 aukštų Europos Centras – užpildytas prekybos centru, ofisais ir butais, tapo aukščiausiu Vilniaus pastatu.

Tuo tarpu statybų bumas sustojo. Investuotojų ir nekilnojamojo turto agentų problema, po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1991-aisiais tikriesiems šeimininkams gražinta ir privatizuota Šnipiškių žemė. Didžioji Šnipiškių dalis yra privati nuosavybė. Lietuvoje yra įstatymai, tačiau ne visi nori jų laikytis.

„Čia bijo visi“

„Jie grąsino man. Per pastaruosius du metus žmonės iš statybinės kompanijos ateina vėl ir vėl, kartais net kasdieną. Išsikelkit, arba neturėsit gyvenimo“ sakė jie. Algio, kuris nenorėjo atskleisti pilno savo vardo, balse girdisi susijaudinimas. Jo žmona atsisakė duoti interviu prie paradinių durų. Po pusės valandos Algis paskambino mobiliu telefonu. „Visi čia gyvena baimėje, bet išsikelti aš nenoriu. 2005 metų rugsėjo mėnesį jie padegė mano tvorą, o po mėnesio ir namus. Kaimynas pastebėjo gaisrą po penkių minučių, todėl nieko ir nenutiko. Prieš mėnesį, sausio 16-tą, gaisras kilo už kampo – Šilutės g. 28. Dėl stipraus vėjo namas sudegė labai greitai.“

Niekas nebuvo nubaustas, tačiau padariniai aiškūs. Algio M. žemės plotas, su jo paties namu ir dviem mažesniais pastatais nuomai, yra vienas iš paskutinių dideliame sklype Šnipiškių Šiaurės-rytų pakraštyje. Dauguma gyventojų savo namus pardavė, o šie buvo nugriauti. Šiame sklype be Algio dar gyvena vieniša 91-erių metų senutė. Ji apvyniojo savo vartelius viela ir ginasi dviem sarginiais šunimis. Trečioji, atkakliausia šeima savo namą ką tik pardavė. Darbininkai kaip tik stato aukštą tvorą aplink sklypą, kuris ruošiamas statybos darbams.

Algimantas Slavinskas, UAB „Imobilar“ Šnipiškių rajono vadybininkas, savo nuomonę apie gaisrus ir vietovės planus žurnalui www.cafebabel.com pateikti atsisakė. Anot praeivių čia bus pastatytas prekybos centras. Miesto plano 6-as punktas pažymi, – sklypas yra komercinė zona.

Sniege suanglėję griuvėsiai

Pastaruosius du metus Šnipiškėse kyla gaisrai. Suanglėję griuvėsiai sniege dalinai atitverti, prižiūrimi apsaugos kompanijų. Tai ne tik Algio suanglėję griuvėsiai stovi sniege pusiau aptverti, saugomi apsaugos kompanijų. Po paskutinės gaisrų bangos dėl dviejų namų padegimo buvo sulaikyti du 15 ir 16 metų paaugliai. 2 namai jau buvo nupirkti, todėl stovėjo tušti. Ar tai buvo kvaili jaunimo darbeliai? O gal jie vykdė kažkieno nurodymus?

Rūta Matonienė, savivaldybės planavimo skyriaus vadovė, atsakinga už Šnipiškių plėtros paną. Ji turi savo teoriją apie šiuos incidentus. „Namai nebuvo tikslingai padegti. Šnipiškėse yra daug benamių. Jie eina į tuščius namus, kuria laužus ir tokiu būdu sukelia gaisrus. Jūs gi žinote, ką daro tokie žmonės“.

Eglė Pelienė, nekilnojamojo turto agentūros Šnipiškėse „101“ direktorė, apie gaisrus gali pasakyti taip pat nedaug. „Jei kažkas vaikšto pas tuos žmones ir sako – Išsikelkite, arba nutiks kas nors blogo“, tai yra nešvaru. Tai nusikaltimas“, – atsisako ji giliau komentuoti šį atvejį.

Patraukli statyboms

Augančioms Lietuvių kompanijoms bei užsienio kapitalo įmonėms prestižinių biurų senamiestyje darosi per mažai. Biurai ir sklypai Šnipiškėse numatytame „Naujajame Centre“ labai paklausūs. Nuo šios vietos iki senamiesčio tik 1 kilometras, o planavimo leidimai suteikti be jokių nurodymų ką išsaugoti ir aukščio apribojimų. Net ir susisiekimas labai geras.

Šnipiškės

„Naujasis Centras“ turėtų būti pabaigtas iki 2009, prieš Vilniui tampant Europos Kultūros Sostine. Tačiau netgi miesto tarybos atstovė ponia Matonienė tuo nebetiki. „Šie namai yra privatūs. Toks procesas gali vykti tik po truputį. Kiek laiko tai užtruks nežino niekas“.

Šnipiškių gyventojai, kurie žemę po savo kojomis turi saugoti dažniau, rinkos ekonomiką įvaldė per pastaruosius metus. „Kai kurie gyventojai pardavė savo valdas žemomis kainomis prieš kelis metus, ir dabar pyksta“, sako nekilnojamojo turto agentė Pelienėė. „Kiti žmonės už tikrai geras kainas – 860 Eurų už kvadratinį metrą – parduoda šiandien. Buna ir tokių, kurie tikisi per daug“. Smarkiai per aukštų kainų ji, kaip nekilnojamojo turto agentė, nepalaiko.

860 eurų per mažai

Liubove Gardak

Liubovė Gardak taip pat priklauso Šnipiškiečiams. Ji gyvena savo bute, kaip tik ten kur prasideda dangoraižiai. „Mes tikimės pasirodančio tarptautinio investuotojo, kuris pasiūlys daugiau nei Lietuviai. „Būčiau laiminga išsikeldama už gerą kainą“. Ji nebijo gaisrų, ir juokiasi. „Mano sūnus treniruotas karys, taigi butas apsaugotas puikiai“.

Lietuviškai rusiška pora gretimoje gatvėje taip pat lošia pokerį – jų sklype suplanuotas pagrindinis kelias. Jie mielai išsikraustytų „už gerą ir protingą kainą“. Bet ne 860 eurų už kvadratinį metrą.

Ar tai tik pinigų klausimas? Algiui, du kartus buvusiam padegimo auka, tikrai ne. „Mano šeima gyvena čia jau 300 metų. Tai visa dinastija. Man patinka paukščiai ir šios vietos ramybė“. Ar atėjo laikas nutraukti kaimišką egzistavimą Vilniaus centre? Planavimo vadovė Matonienė aiškina, kad turi būti įkurtas pasirinktų, istoriškai svarbių medinių pastatų muziejus po atviru dangumi. „Gatvė su kavinėmis, restoranais ir mažomis parduotuvėlėmis“. Ar yra galimybė gyventojams likti savo namuose? „Mes apie tai dar negalvojome. Tikriausiai galėtų, jei norėtų atidaryti savo parduotuvę.“

AUTORIUS: Dennis Maschmann, VERTIMAS: Dionizas Litvaitis