Tarybinė nostalgija: rusiškas gėrimas, vakarėliai bunkeriuose ir filmai

This post is also available in: English, Polish, French, German, Italian, Spanish

Praėjus 20 metų po Geležinės uždangos, Baltijos tigras pradeda jausti nostalgiją. Jauna, madinga karta, pavargusi klausyti pasakojimų apie praeitį, žvelgia į ne visai „nerūpestingą” sovietmečio vaikystę.

„Tas perėjimas mane pribloškė. Tada buvau dar paauglė. Šiandien stebėdama archyvinę medžiagą iš seimo, kur staiga paskelbiama, jog esame laisvi, jaučiu, jog pradedu raudoti kaip sena ponia”, – su cigaretė rankoje ir latte macchiato kitoje šypsosi Giedrė Beinoriūtė. Sėdime madingoje sodo kavinėje Kalvarijų g. 1 prie Žaliojo tilto kartu su jo impozantiškomis sovietinėmis statulomis.

32 metų kino režisierė priklauso kartai lietuvių, kurie vaikystę praleido sovietinio režimo metu ir tuo pačiu patyrė, jo griūtį. Jie nėra nostalgiški „neįtikėtinai kvailiems dalykams, kuriuos buvai priverstas daryti kaip pionierius mokykloje“. Tai buvo jau vakar – o jie gyvena čia ir dabar. Kartu su savo mažo biudžeto filmu Balkonas Giedrė pernakt tapo įžymybe. Ji nedrąsiai prisipažįsta, jog dauguma 20-35 metų lietuvių jos filmą žino. Filmo scenarijų lengva perpasakoti. Viename Lietuvos provincijos miestelių, išsiskyrusių tėvų vaikas Rolanas, persikrausto į butą greta Emilijos. Naktis po nakties vaikai šnekučiuojasi pro elektros lizdą, dienos metu susitinka balkone, kol vieną dieną nusprendžia nueiti į tikrą pasimatymą. Tačiau jausmas, su kurio žiūrovai palieka kino teatrą yra daug svarbesnis – tai jauki nostalgija retro drabužiams, surūdijusiems sovietiniams automobiliams  ir daugiaaukščiams blokiniams namams. „Jaučiu kaip nukeliavau į vaikystę”,- kartoja filmo gerbėjai. Suteikiama nostalgija yra nerūpestinga. Giedrė norėjo išvengti politikos, antrojo Viso gero, Leninai! ir pionierių. Jai svarbiau žmogiškieji ryšiai. „Tokios vertybės kaip sąžiningumas, kuklumas. Tai prapuolė tame lūžyje”,- teigia režisierė.

Nostalgija madai

Kinas nėra vienintelė terpė, per kurią nostalgija veržiasi į Lietuvos visuomenės sąmonę. Tai daugiau pasąmoninga ir rečiau eksponuojama nei, tarkime, Berlyne. „Čia buvo sukurta konkreti amnezijos politika”, – teigia Vilniaus universiteto istorikas Nerijus Šepetys. Nepaisant to, sovietinė elegancija švenčia savo sugrįžimą Vilniuje. Tam tereikia praeiti Pilies gatve. Nuo matrioškų iki kailinių kepurių, retro-turistas čia ras viską ko ieško. Vis dėlto, sovietinė simbolika nuo 2008 metų yra uždrausta. Klube Gravity, įsikūrusiame buvusio bunkerio patalpose, vakarėlio metu Vilniaus jaunimas gurkšnoja girą, rusišką duonos alaus gėrimą kvas, įprastai pardavinėtą buteliais pilstomais iš didžiulių geltonų statinių, kaip Giedrės filme Balkonas. Dabar giros rasime visose parduotuvių lentynose. Jaunas lietuvis Kristijonas, rankoje spaudžia Hematogeną, rusišką šokoladinį batonėlį. „Šlykštu”, – sako jis. „Mums tai reikėjo valgyti vaikystėje, jame esantis veršiuko kraujas mums buvo į naudą”. Bet net ir šiandien yra žmonių, kurie juos perka, kaip ir dešreles pažymėtas raudona žvaigžde, pavadinimu Rusiškos. Gedimino prospekte esančiame restorane Neringa, išlaikiusiame sovietinį retro stilių, sostinės traukos centre, galima pasiklausyti pianisto mieliau grojančio Bitlus nei rusų tradicinę muziką. „Seniau čia lankydavomės ypatingomis progomis kartu su šeima. Niekas čia nepasikeitė.”,- patikina jo draugas Mantas.

Pasaulinis Stalino vardo parkas

Grūto parkas įsikūręs viduryje miško, apie 120 km nuo Vilniaus, kur konservuotų grybų milijonierius Viliumas Malinauskas 2001 metais atvėrė pramogų parką Stalino pasaulis. Surinkęs visas sovietmečiu statytas milžiniško dydžio lietuviškas skulptūras ir simbolius, eksponavo parke. Už 5 litus (1,45 euro, 1,24 svaro) čia galite paliesti Leniną, Marksą ir Engelsą. Po atviru dangumi įsikūrusiame restorane nostalgiškasis meniu siūlo įprastus barščius ir degtinę. Suvenyrų parduotuvėje yra visko – nuo proginių vėliavų iki žiebtuvėlių cigaretėms. Malinauskas sukėlė visišką nacionalinį skandalą. Žmonės čia dėjo gėles prie Lenino kojų ir tuokėsi. „Tai tikrai buvo patrauklu”, – sako Nerijus Šepetys. „Iš to negalima nieko išmokti.“

Šiandien parkas neskirtas audrų kėlimui. Severija Inčirauskaitė, jaunoji tekstilininkė su trumpa varno juodumo kasa, neseniai apsilankė Grūto parke su savo šešiamečiu sūnumi. Parkas yra tinkama vieta norint jaunesnėms kartoms paaiškinti, kaip buvo anksčiau, – sako ji, stovėdama tarp kabančių dujinių kaukių savo galerijoje „Artifex“, atidarytoje Gaono gatvėje 2009 metais.

Severijos darbai taip pat susiję su nostalgijos reiškiniu. Pervėrus mažas sovietmečio skardines, puodelių dangčius ar automobilių dureles, papuošia jas kryželiu siuvinėtomis močiučių stiliaus gėlėmis. Trisdešimt dvejų metų menininkė šiuos daiktus vadina senelės laikų dovanotais popkultūros fragmentais arba lipniuoju kiču. Severija domisi kasdienybės banalybe. Lietuvės darželyje sutinkamos rožės, baltagalvės ir žibuoklės ilsisi ant aprūdijusio maskviečio automobilio durų, o vandens lelijos ant šviestuvo su gaubtu. „Iš pradžių pyktis vertė užmiršti viską, kas sovietiška, viskas buvo blogai, kalba buvo bloga. Tik dabar sovietiniai dalykai populiarėja. Kai kurie to meto simboliai turėtų būti išsaugoti”.

Anti-nostalgiški atsispaudimai

Nuo 2008 metų net ir sovietinis bunkeris, kažkada buvusi televizijos stotis, 5km atstumu nutolęs nuo Vilniaus, kėlė nostalgijos bangas. Vis dėlto, čia – visai kitas tonas. KGB agentai riaumoja ant 40 gulago turistų, dalyvaujančių teatro spektaklyje, juos verčia daryti atsispaudimus ir uždaro į kameras, jiems netinkamai pasielgus. „Su sovietiniu bunkeriu norėjome pasiekti visiškai priešingą variantą – kur nėra vietos kičui ar nostalgijai. Noriu nuplėšti praeities žaizdas”, – aiškina pjesės 1984 – Atgal į SSRS rašytoja Rūta Vanagaitė. Šeši tūkstančiai žmonių jau atvyko „užsigrūdinti nostalgijai“ sovietiniame pogrindyje. Vieno spektaklio metu keturi žmonės prarado sąmonę. „Žmonės įpratę prisiminti gražius dalykus – stabilumą, jaunystę, solidarumą. Tačiau jie užmiršta, jog negalėjo laisvai keliauti, skaityti ir mąstyti”.

„Žinoma, mes visi kartas nuo karto pasiilgstame stabilumo”,- pastebi 36 metų autorius Marius Ivaškevičius savo tekste apie nostalgiją. „Bet bankų nemokumas, infliacija ir viskas, ko mus mokė vakarai, sujaukė mūsų galvas ir sutiko tik naivius, nepasirengusius žmones. Bet taip pat aš tai vertinu kaip galimybę pagyventi abiejose sistemose. Ne visi turi tokią progą”.

Lenkai Vilniuje: suvienyti skirtumų

Europai didžiausią žalą padarė ne ekonominė, bet ideologinė krizė. Kas norėjo būti domino dalimi solidarumo vardan? Deja, domino iš kiekvienos valstybės narės išprovokavo nacionalistų reakcijas. Regionas aprėpiantis Lietuvos sostinę yra vienas iš nedaugelio, kuriame dvi tautos tvirtina esančios namuose.

Lietuvoje susikerta mažiausiai keturių tautų likimai: lietuvių, lenkų, baltarusių ir rusų. 200 000 lenkų sudaro didžiausią etninę mažumą (6,1%) visoje šalyje (rusai užima antrą vietą – maždaug 4%). Lenkai daugiausia susitelkę administraciniame sostinės regione, vadinamame Vilniaus apskritimi. Čia mažuma yra dauguma (61,3%) gyventojų. Tai galima paaiškinti bendra abiejų šalių, kurios 200 metų buvo vieninga federacinė šalis, Abiejų Tautų Respublika, istorija.

AUTORĖ Katha Kloss, VERTĖJA Urtė Alksninytė