Lietuviai bando laimę kitur

This post is also available in: English, Polish, French, German, Italian, Spanish

Nors Vilnius,  priima lankytojus iš viso pasaulio dėl 2009 metais įgyto Europos kultūros sostinės statuso, nesuskaičiuojama daugybė išvyksta iš šalies, siekdami išvengti plačiai paplitusio nedarbo ir Europos vidurkio dažniausiai nė nesiekiančių atlyginimų.

Po įstojimo į ES 2004 m. ir kartu siūlomos judėjimo laisvės šiuo metu pastebima, kad daugiau nei 250 000 lietuvių išvyko gyventi į užsienį. Tai didelis skaičius gyventojų šalyje, kurioje gyvena 3,4 mln. Baltijos šalį užklupusi finansinė ir ekonominė krizė sukėlė naują emigracijos bangą ir išprovokavo grįžtančiųjų skaičiaus sumažėjimą, kuris pastaraisiais metais vis didėjo. Todėl lietuviai bando savo laimę kitur, daugiausia Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, kur atitinkamai gyvena 100, 000 ir 75 000 lietuvių. Šis jaunų aktyvių darbininkų ir intelektualų išvykimas pamažu demobilizuoja šalį.

Emigracija ir nacionalinė vienybė

Tuo labiau, kad šie emigrantai sudaro tik dalį Lietuvos diasporos, kuri, kaip manoma, sudaro daugiau nei milijoną žmonių, pasklidusių visame pasaulyje. Šios užsienio bendruomenės ištakas galima pamatyti kankinamos, ilgą laiką caro ir sovietų režimo represuotos, šalies istorijoje. Pagal lietuvišką tautos sampratą, daugiausia remiantis etniniais ir kultūriniais kriterijais, ši diaspora tebėra tautinės bendruomenės dalis.

Kaip išsaugoti tautinę vienybę tarp savo ir užsienio gyventojų, tai klausimas, kurį šalis sau kėlė nuo pat nepriklausomybės atgavimo. Tiems, kurie neseniai išvyko iš šalies, į tai atsakyti gana lengvai. 2007 m. Lietuva sulaukė 870 mln. Eurų (742 mln. Svarų) banko pervedimų iš emigrantų, kas sudaro apie 2% BVP. Šių pinigų panaudojimas akivaizdus stebint atnaujintus namus, naujus automobilius ir net padidėjusias lėšas, investuotas į švietimą.

Tačiau jei palaikyti ryšius su artimaisiais likusiais namuose atrodo lengva, tą patį padaryti su visuomene ir politiniu gyvenimu jau yra didesnis iššūkis. Gegužės 17 d. prezidento rinkimai gali būti laikomi pavyzdžiu. Airijoje vykęs judėjimas Aš esu balandžio mėnesį paskatino lietuvių emigrantus registruotis balsuoti ambasadoje. Aktyvistai nepamiršo nei vienos medijos: konferencijų, pasirodymų kultūros renginiuose, plakatų ir lankstinukų kampanijų, interneto ir Facebook. O rezultatas? Jei po 2008 m. seimo rinkimų dalyvavo tik 1 511 Airijoje gyvenančių rinkėjų, prezidento rinkimų skaičius išaugo septynis kartus iki daugiau nei 10 000. Tačiau visa kampanija reikalavo ypatingai didelio darbo. Užsienyje gyvenančių lietuvių nesidomėjimas tuo, kas vyksta namuose, atitinka namuose vyraujančiai nuomonei: menkas rinkimų aktyvumas – tik 51,71%. Todėl silpsta pati politinė sistema.

Naujo pilietybės apibrėžimo link

Jėgos, suteikiančios vilčių sugrąžinti daugybę šių emigrantų, pirmiausia turi atsakyti į demografinių pokyčių keliamus klausimus. Gyventojų skaičius mažėja nuo 1991 m., iš dalies dėl sumažėjusio gimstamumo ir dramatiškai padidėjusio savižudybių skaičiaus. Dabar vykstančios diskusijos dėl Pilietybės įstatymo 12 straipsnio, kuriuo buvo uždrausta dviguba pilietybė emigravusiems po nepriklausomybės, orientuojasi į reformą, nors ir su išimtimis. Todėl daugybė emigravusių piliečių išnyko iš nacionalinių registrų, patvirtinus savo antrosios šalies pilietybę.

Tačiau viskas nėra tik juoda ar balta. Svarbiausia išsiaiškinti, kokiu pagrindu emigrantai turėtų būti svarstomi dėl dvigubos pilietybės. Lietuvių diasporai atstovaujantis Gabrielius Žemkalnis ir toliau vertina iki 1991 m. vykusios emigracijos politines priežastis. Diasporą atstovaujančios organizacijos prezidentė Regina Narusienė nesutinka. Ji palaiko nepriekaištingą nacionalinės vienybės idėją. „Jei kas ir kuria tuštumą tarp lietuvių ir jos diasporos, tai yra Lietuvos vyriausybės veiksmai, ir jie turės atsakyti žmonėms ir ateities kartoms. Mes vis dar jaučiamės vieningi su savo šalimi”.

Senieji demonai

Dvigubos pilietybės naudojimas siekiant sumažinti demografinio nuosmukio laipsnį gali pasirodyti rizikingas atsižvelgiant į daugiatautę šalies sudėtį. Nė klausimo nekyla, jog ši galimybė turėtų būti siūloma lenkų ar rusų bendruomenėms, kurios sudaro 15,4% gyventojų. Kaip pabrėžia Narusienė: „Konstitucijoje turi būti išsaugoti dvigubos pilietybės apribojimai, kaip kad dviguba pilietybė turėtų būti ribojama tik lietuvių kilmės asmenims”. Tokio skirtingo požiūrio įvedimas į Lietuvos visuomenę, gali atgaivinti senus demonus, nuo kurių šalis iki šiol buvo labai atsiribojusi.

Buvęs prezidentas Valdas Adamkus savo 2009-ųjų Naujųjų metų kalboje pareiškė: „Lietuva visada buvo ir visada egzistuos, nesvarbu, kokie sunkumai slypi mūsų kelyje ar kliūtys, kurias mums gali tekti įveikti”. Lietuva tikėtina, visada egzistuos, tačiau lieka atvira klausimui, kur ir kas bus ateities lietuviai.

AUTORIUS Sebastien Gobert, VERTĖJA Urtė Alksninytė