Stalinas, rokas, blogas oras: kas slypi už savižudybių

This post is also available in: English, Polish, French, German, Italian, Spanish

Neries upė skiria Vilnių perpus: šiaurinėje dalyje – įvairių universitetų miesteliai, stadionai ir vaizdingos terasos, pietuose – sostinės širdis: akmenuota, spalvinga ir nepriekaištinga. Tačiau ant vieno iš tiltų kabo grėsmingas pranešimas, kuriame nurodomas telefono numeris.

„Yra žmonių, kuriems tu rūpi. Nemokama emocinės paramos linija.” Remiantis pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, 2009 metais savižudybių skaičius Lietuvoje vėl buvo didžiausias pasaulyje: nusižudė 34 žmonės iš 100000, trigubai daugiau nei Ispanijoje ar JAV ir vienuolika kartų daugiau nei Graikijoje. Ekspertai tiria tūkstančius priežasčių, paaiškinti ir sumažinti lietuvių norą mirti.

Savižudybės Antrojo pasaulinio karo metais

Alvydas Navickas, Lietuvos suicidologų asociacijos prezidentas ir Vilniaus universiteto Psichiatrijos vadovo pavaduotojas, primena istorinį kontekstą. „Prieš Antrąjį pasaulinį karą aštuoni iš 100 000 lietuvių nusižudydavo kasmet. Dauguma jų buvo kaime gyvenantys tikintieji. Čia vyravo stipri bendruomenė su stabilia rutina. Karui prasidėjus ir sovietams perėmus valdžią, Stalino įsakymu buvo į Sibirą buvo ištremti turtingiausi ūkininkai, o likę įsirengė kolūkiuose. Degtinė ir namuose gaminamas alkoholis ėmė lietis kaip kasdienis anestetikas. Kasmet augantis skaičius, aštuntajame dešimtmetyje pasiekė iki trisdešimt savižudybių 100 000 žmonių. Žlugus SSRS, 1994–1996 m. šis skaičius išaugo į patį aukščiausią skaičių – 46 kiekvienam 100 000 gyventojų.

„Įprastai, savižudybės dažnesnės didesniuose miestuose, tačiau Lietuvoje yra atvirkščiai: kaimo vietovėse jų skaičius dvigubai didesnis“, – aiškina Navickas. „Vienintelis naujas dalykas, kurį nepriklausomybė atnešė į Lietuvos kaimą, buvo bedarbystė. Visa kita liko taip pat: prasta infrastruktūra, socialinių paslaugų trūkumas, alkoholizmas”. Trečdalis lietuvių gyvena kaimo bendruomenėse, kur skurdo lygis tris kartus didesnis nei miestuose. Pusė šalies gyventojų neturi dušo ar tualeto vidaus patalpose, ir tik 25% turi tekantį vandenį. Remiantis Europos Komisijos tyrimu dėl skurdo ir socialinės atskirties Lietuvos kaimo vietovėse, 400 000 jaunų žmonių paliko kaimus po 1990m. , o mirštamumas čia 75% didesnis nei miestuose. Tačiau skurdas negali visiškai paaiškinti aukščiausią savižudybių rodiklį pasaulyje (nėra duomenų iš Šiaurės Korėjos ir viso Afrikos žemyno). Kitas veiksnys yra komunistinė praeitis, kuri pastebima įtraukiant Lietuvą į „liūdnąjį sąrašą“: Rusija, Kazachstanas, Vengrija ir Estija. Tikrojo socializmo žmonės gyveno vėsaus antkapio šešėlyje, kuris vis dėlto juos globojo ir apsaugojo nuo likimo. 1990 m. daugelis jų buvo aptemdyti audros kaip palikti šunyčiai.

Skurdas ir/arba depresija

Viena iš tokių vietų yra apskrities sostinė Avižieniai. Apgriuvęs pramoninis kraštovaizdis, su išbrinkusiais veidais ir badaujančiais šunimis. 19 ir 20 metų žmonės čia laiką leidžia sėdėdami prie betoninio pastato durų. Kai klausiu jų, ar jie dirba, ironiškai pažvelgia. ,,Mes? Dirbam?” Jie dėvi senus, nudėvėtus sportinius kostiumus, plaukai riebaluoti, oda blyški ir sausa, dantys geltoni. Dulkėtas kelias skiria išdžiūvusius sodus ir supuvusios medienos ūkius. Pakelėje moteris degina šiukšles; alkoholio iškankintas veidas išbrinkęs ir nelygus. Jos akių beveik nesimato. Atsakydama į pirmąjį mūsų klausimą, ji atšaukia:

„Prieš tai visi turėjome darbus, gyvenimus; perestroika buvo tragedija!”,- praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, ji tarsi nesugeba galvoti apie nieką kitą. Jos sūnus prisijungia prie diskusijos. „Mes nieko neturime, dirbti žemę nebėra prasmės. Žmonės žudosi. Ar mūsų būklę, kurioje esame? Paklauskite močiučių”. Jos nenori kalbėtis, jau nekalbant apie fotografavimą. Tik Sergejus gūžtelėdamas pečiais sutinka, jo tvarkinga išvaizda užsimena apie optimizmą. Save užima degindamas piktžoles. „Taip taip, laisvės čia daug. Žinoma, turime laisvę daryti viską” , – sarkastiškai sako jis. Valstybinio Psichikos sveikatos centro direktorė Ona Davidonienė pabrėžia dar vieną galimą priežastį. „Vasaros trumpos, dienos tamsios ir atšiaurios. Šiaurės šalių gyventojai yra linkę būti atsargesni ir vengia spontaniško elgesio. Bijau, kad jei krizė nesibaigs, viskas tik blogės ir vis daugiau žmonių bus pavargę nuo kasdienių kovų, tunelio gale nesulaukdami šviesos”. 2007 m. savižudybių indeksas vėl pagerėjo, ypač tarp jaunų žmonių (savižudybės penkis kartus dažnesnė tarp vyrų, ypač nuo 34 iki 56 metų).

Krizių Lietuva

Airijoje valdžios institucijos perspėja dėl padažnėjusių atvejų, kuomet atleidžiami vidutinio amžiaus žmonės. Jaunimo psichologinės pagalbos centro programų direktoriui Pauliui Skruibiui krizė neatrodo tokia paprasta. „Visuomenė ir politikai šią problemą paverčia ekonomine, manydami, kad tai priklauso nuo atlyginimo ar pragyvenimo lygio”, – sako jis. Skruibis yra telkiantis jaunimo kovos su depresija lyderis, turintis ambicingą ir konkretų tikslą. „Mes turime 130 savanorių, apmokytų teikti psichologinę pagalbą ir palaikymą telefonu 24 valandas per parą (nuo gegužės mėnesio), septynias dienas per savaitę. Ši paslauga yra nemokama ir konfidenciali. Praėjusiais metais sulaukėme 100 000 skambučių. Iš šių skambučių 8 500 buvo labai rimti, 149 žmonės ruošėsi pasitraukti iš gyvenimo”.

Ši kova įgavo pagreitį prisijungus garsiausiai Lietuvos roko žvaigždei Andriui Mamontovui indėlio dėka. „Pradėjome televizijos reklamos kampaniją, surengėme ekskursiją po labiausiai nukentėjusius šalies rajonus, išspausdinome 40 000 atvirukų, kuriuose išvardyti devyni būdai, kaip atgrasyti žmones, norinčius nusižudyti”, – tęsia Skruibis. „Mamontovas juos pasirašė pats ir dalino koncertuose”. Tai suveikė – dėl to pagalbos skambučių skaičius padvigubėjo. Mįslingas plakatas, kabantis ant to tilto Vilniuje, yra dar viena akcijos dalis. Užuot kalbėjęs apie trėmimus, krizes ar blogus orus, jis pateikia vieną paprastą sprendimą – Pokalbis gali išgelbėti gyvybes”.

AUTORIUS Argemino Barro, VERTĖJA Urtė Alksninytė