Lenkai Vilniuje: suvienyti skirtumų

This post is also available in: English, Polish, French, German, Italian, Spanish

Europai didžiausią žalą padarė ne ekonominė, bet ideologinė krizė. Kas norėjo būti domino dalimi solidarumo vardan? Deja, domino iš kiekvienos valstybės narės išprovokavo nacionalistų reakcijas. Regionas aprėpiantis Lietuvos sostinę yra vienas iš nedaugelio, kuriame dvi tautos tvirtina esančios namuose.

Lietuvoje susikerta mažiausiai keturių tautų likimai: lietuvių, lenkų, baltarusių ir rusų. 200 000 lenkų sudaro didžiausią etninę mažumą (6,1%) visoje šalyje (rusai užima antrą vietą – maždaug 4%). Lenkai daugiausia susitelkę administraciniame sostinės regione, vadinamame Vilniaus apskritimi. Čia mažuma yra dauguma (61,3%) gyventojų. Tai galima paaiškinti bendra abiejų šalių, kurios 200 metų buvo vieninga federacinė šalis, Abiejų Tautų Respublika, istorija.

Lietuvos lenkai: „per artimi būti draugais”

„Su Lenkija turėjome bendrų interesų – karus su tais pačiais okupantais, išsivadavimą nuo komunizmo, NATO bei ES narystę”, – elektroniniu paštu aiškina Ruslanas Iržikevičius. Jis yra lietuviško naujienų portalo Lithuanian Tribune (Lietuvos tribūna), leidžiamo anglų kalba, redaktorius. „Po viso to mes netekome bendro tikslo ar priešo. Dabar aiškėja, kad esame per arti, kad galėtume draugauti. Net iki XIX amžiaus lietuviai bijojo būti per daug panašūs, nes taip taptų lenkais. Tada jie ir pradėjo ieškoti savo tapatybės. Net lietuviška abėcėlė buvo pertvarkyta, jog skirtųsi nuo lenkiškos”.

Lietuvos Lenkijos valstybė 1635

Neseniai vykusios rašybos diskusijos parodė dabartinę Lenkijos ir Lietuvos santykių temperatūrą. 2010 metų balandį Lietuvos seimas atmetė vyriausybės projektą leisti oficialiuose dokumentuose turėti bet kokias kitas, išskyrus lietuviškas, raides – lenkiškas raidės, tokios kaip w (‘vuh’), ł (‘eow’) ir ń (‘nie’) ir dvigarsiai sz, cz (‘sh’ ir ‘ch’) buvo uždrausti. Be viso to, šis sprendimas buvo priimtas per Lenkijos valstybės vadovo velionio Lecho Kaczynskio oficialų vizitą, kuris buvo jam paskutinis. „Deja, šiame lėktuve buvo dalis Lenkijos elito, kuris vis dar puoselėjo romantišką glaudžios Lenkijos ir Lietuvos bendrystės viziją”, – apie balandžio 10 d. lėktuvo katastrofos aukas, kurios metu žuvo 96 žmonės, pasakoja Ruslanas. „Mums buvo labai lengva palaikyti gerus santykius su Lenkija. Dabar bus daug sunkiau”. Balandžio 13 dieną buvo paskelbta, jog viena iš Vilniaus gatvių bus pavadinta Kaczynski vardu, žinoma, rašoma lietuviškai – Kačinskio gatvė.

Vienas anti lenkiškas požiūris Lietuvoje

„Manote, kad tai yra prorusiškos nuotaikos? Visiškai priešingai. Mes tikrai bijome šios didžiulės meilės, kurią Lenkija dovanoja Lietuvai”, – sako valdančiosios koalicijos Lietuvos seimo narys Gintaras Songaila, šią romantišką mintį sugrąžinęs į žemę. Gauti interviu su Songaila, kurį lenkų mažuma laiko vienu iš pirmaujančių anti lenkų veikėjų, buvo gana sunku. Po pakartotinių telefono skambučių į jo kabinetą, kažkas pagaliau atsiliepia – nors ir lietuviškai – į mano klausimus angliškai. Ne, tu kalbi lietuviškai! išgirstu prieš padedant ragelį. Tik Justynos dėka, lietuvių kilmės lenke, Vilniuje dirbančia pagal ES programą, pavyksta surengti susitikimą akis į akį.

Mūsų susitikimo metu jo kabinete, seimo narys patikslina mane ties Lietuvos visuomenę klaidinančiomis nuomonėmis. „Žinoma, mes turime homofobų ir nacionalistų įvaizdį, tačiau tolerancijos lygis čia yra tikrai aukštas. Jei kas nors sako, kad nenori gyventi su romu, tai dar nereiškia, kad kitą dieną jie ateis ir nužudys šį romą. Jie tiesiog yra nuoširdūs. Ar tai juos daro nacionalistais?! Ką tokio netolerantiško čia įžvelgiate? Mes tikrai toleruojame tuos homoseksualus. Prašau, neateikite čia ir neplatinkite savo ideologijos mokyklose ir panašiai (remdamasis įstatymu, draudžiančiu platinti LGBT santykius viešosios informacijos platinimo priemonėse – red.). Panašiai yra ir su lenkais. Lenkija nori dominuoti kultūriškai. Dabar jie naudojasi savo pozicija Europos Sąjungoje. Kai kurie Europos Parlamento nariai nerimauja ir verkia dėl lenkų padėties Lietuvoje, nors čia jiems yra rojus”.

Ar Europos Sąjunga paguos visus?

Didžiausias veršklentojas yra europarlamentaras Waldemaras Tomaszewskis, kuris taip pat yra ir didžiausios lenkų mažumos politinės partijos – Lietuvos Lenkų rinkimų akcijos (AWPL) – prezidentas. Anot kai kurių Lietuvos žiniasklaidos priemonių, jis šantažuoja Lietuvą Europos akyse. Savo kalbose jis pasakoja apie biudžeto mažinimą lenkų mažumai. „Tiesa, jog 2010 metais buvo apkarpytos lėšos etninėms mažumų organizacijoms”, – elektroniniu paštu pripažįsta Anastasija Ismalova. Ji dirba Tautinių mažumų biure prie Kultūros ministerijos. „Tačiau jos buvo mažinamos dėl bendrojo poreikio mažinti lėšas. Reikėtų pažymėti, kad per pastaruosius dvejus metus Lenkijos NVO vis dar buvo antros etninių mažumų ir nevyriausybinių organizacijų sąrašuose, joms skiriamų lėšų fonduose”.

„Krizė palietė visus, tačiau mažumos turi būti apsaugotos”, – tvirtina Waldemaras Tomaszewskis, su kuriuo susitinku jo biure Dom Polski (Lenkų namai) pastate, kuris yra tarsi kultūrinių susitikimų vieta susijusioms lenkų partijoms. Vidurdienis, mūsų pokalbio pradžiai jis pasiūlo konjako, prieš įsipildamas sau. „Tiesa, kad Lietuvai įstojus į ES, mes galime būti efektyvesniais reikalaudami savo lenkų teisių. Bet iš tikrųjų visuomenėje neatsispindi įtampa tarp lenkų ir lietuvių. Tai nėra tikra problema, o labiau politinė. Yra net keletas lietuvių, balsuojančių už mūsų partiją, nes jie vertina mūsų krikščionių demokratų ideologiją”. Gintaras Songaila taip pat pripažįsta, kad „tai labiau politinio įsitvirtinimo problema”. Ar tuomet Lenkijos ir Lietuvos politika yra kuriama atskirai nuo tikrovės?

Kaip jūs kuriate politiką…

„Politika ir kasdienė realybė yra du atskiri pasauliai”, – sako Beata Lachowiz, lenkų kilmės Lietuvos archyvų ir įrašų tvarkymo studentė VU, šalia esančioje kavinėje. „Vilnius yra tikrai daugiakultūris miestas. Kuo daugiau skirtingų kultūrų turi žmogus, tuo turtingesnis jis yra. Eidama gatve girdžiu tikrai ne vieną kalbą. Kai atvažiuoju į Lenkiją, pasigendu šios įvairovės”.

„Nacionalizmas Lietuvoje neturi jokios prasmės, nes mažos šalys turi išlikti atviros, jei nori išgyventi. Su Lenkija esame beveik ta pati šalis (Lietuva)”, – aiškina buvęs Lenkijos ir Lietuvos akademijos, organizuojančios kultūrinius mainus studentams tarp abiejų šalių, prezidentas Karolis Saduikis. „Projektas daugiausia susijęs su tarpkultūrine komunikacija”, – aiškina Ieva Žilinskaitė, šių metų akademijos organizatorė ir Vilniaus politikos mokslų studentė VU. „Mes norime peržiūrėti savo Lenkijos sąvoką ir išsiaiškinti, kaip mąsto jaunieji lenkai. Ar jie gyvena kaip mes?”. Nepaisant krizės, šie jauni žmonės neturi jokių finansinių problemų dėl projekto organizavimo. Tiek lietuviškos, tiek lenkiškos projekto pusės gauna finansavimą.

„Tokie probleminiai klausimai kaip lenkiška rašyba ir panašiai yra svarbesni politikams, kurie pasirodo televizijoje”, – aiškina Antanas Manstavičius, politikos mokslų studentas VU, su kuriuo susitinku Indiškame restorane miesto centre. „Aš turiu ir lenkų, ir lietuvių draugų, net jei niekada ir nepagalvojau, kad jie turi atskiras tapatybes“, – priduria Agnieszka, lenkų kilmės antro kurso VU studentė, su kuria pirmą kartą susitinku Lenkų namuose per susitikimą apie lenkų švietimą Lietuvoje. „Aš niekada neišsiskyriau tarp jų – man žmogus yra žmogus”. Ar tiesa, kad įtampos tikrai nėra?

…ir kuo tai baigsis?

„Po krizės nacionalistinių reakcijų daugėja”, – pripažįsta Jozefas Kwiatkowskis, organizacijos Macierzy Szkolnei, prižiūrinčios lenkų mokyklas Lietuvoje, prezidentas. „Kai sunku, pasiteisinimui ieškai kito problematiško dalyko – bendro tautos priešo. Dabar Europoje tendencinga kurti europietį, tačiau sunku pasakyti, kuo tai baigsis. Niekas nežino, kokia visuomenės dalis išaugs iš tų jaunų nacionalistų grupių, kurios dabar vaikšto Vilniaus gatvėmis”.

AUTORĖ Aleksandra Sygiel VERTĖJA Urtė Alksninytė